Apie autorių

Rimantas Dichavičius

Vladislavas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. kovo 1 d. Kelmės valsčiaus Grimzelių kaime ūkininkų šeimoje. Būsimas menininkas, būdamas 8 metų amžiaus, kartu su tėvais ir seneliu ištremiamas į Sibirą prie Uralo į Permės sritį. Pakeliui į tremtį miršta motina, vėliau senelis ir tėvas. Rimantas liko vienas ir pateko į vaikų namus.

Rimantas prie savo gimtojo namo Grimzelių kaime, kuriuos pirmą kartą aplankė grįžęs iš tremties.
1969 m.

Rimantas prie Raseinių.

Po šešerių metų į Sibirą atvažiavo teta, pasiėmė jį ir dar du lietuvių vaikus našlaičius, ir parsivežė į Tėvynę. Grįžęs iš Sibiro, Rimantas prisiglaudė Šiauliuose pas tetą, pradėjo lankyti rusišką mokyklą. Vėliau jį globojo vyresnysis brolis Jonas, išvengęs tremties.

1969 m.

Dar jaunystėje įsigijęs motociklą, važinėdavo po kaimus, miestelius ir fotografuodavo portretus, senus etnografinius kaimo vaizdus. Vėliau jis prisipažins: „Man įdomu fotografuoti. Žmogaus akį turi užgauti kažkoks keistas nekasdieniškas daiktas. Kai visur matai tą patį, tai beveik jau nieko nebematai. Pakabintas paveikslas gražu, bet jo atsiradimo procesas – dar įdomiau“. Taip gimė kelių tūkstančių Lietuvos etnografinių fotografijų rinkinys. Vėliau susiformavo ir jo garsusis ciklas ŽIEDAI TARP ŽIEDŲ.

Fotografiją R. Dichavičius pavadino aistra – tai, ką matai, norisi parodyti ir kitiems. Kruopštaus ir atkaklaus darbo dėka jo sustabdytuose kadruose šiandien galime pamatyti ne tik senojo Vilniaus vaizdus. Pasirodo pirmieji jo kūrybinėje biografijoje reikšmingi darbų ciklai – fotografijų parodos LIETUVOS ETNOGRAFIJA (1969 m.) ir FORMŲ PASAULYJE (1970 m.).

R. Dichavičius yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1965 m.), Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1970 m.), Tarptautinės fotomenininkų federacijos (AFIAP) narys (nuo 1994 m.). Jam suteikta – Nusipelniusio meno veikėjo vardas (1987 m.), Osetijos-Alanijos Respublikos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (2004 m.). Jis yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2003 m.).

Nuo 1978 m. menininkas pasirenka laisvo kūrėjo kelią, dirba meninės fotografijos, tapybos, knygų iliustracijos, reklamos, dizaino ir leidybos srityse.

Jo aktų fotografijos albumas ŽIEDAI TARP ŽIEDŲ (1987, 1988, 1989, 1990 m.) sukėlė įvairiopą reakciją, kartu ir milžinišką visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. Tai buvo netikėtas ženklas, – pirmą kartą ne tik fotografijos mene buvo sugriautas nuogo moters kūno, kaip kažko gėdingo ir nepriimtino sovietiniam piliečiui, tabu. Fotoalbumo ŽIEDAI TARP ŽIEDŲ nespalvotoje fografijoje išaukštinta jaunystė, jos grožis, laikinumas ir trapumas. Menas, meninė kūryba visada yra subtilus procesas. Akto žanre (Niu) jis ypač jautrus ir subtilus – čia galioja rašyti ir nerašyti moralės ir estetikos dėsniai. Šiame subtiliame žanre R. Dichavičiaus darbai išlaikė visus aukščiausius kriterijus. Jo paroda „Žiedai tarp žiedų“ apkeliavo visą buvusią Sovietų sąjungą ir daugelį Europos šalių, taip pat JAV – Čikagą ir Los Andželą. O jo fotografijų albumas, tuo pačiu pavadinimu, buvo pakartotas net keturis kartus. Jį įsigijo daugelis šalių, tarp jų Kinija.

Rimantas su žmona Benigna, kuri tapo pirmuoju modeliu, pirmąja žmona ir Aro mama. 1962 m.

Menininkas, išaukštinęs moters kūną ir suteikęs jam sakralumo prasmę, gyvenime ir mene tebeieško naujų estetikos pojūčių ir formų. Pasirodo naujas jo albumas VIZIJOS (2006 m.), kuriame susipynusi fotografija ir grafika bei kiti kūrybos žanrai, kur didžiąją dalį sudaro itin plastiškai pateikti gamtos formų ir jų fone žavios jaunystės atvaizdai, tarsi apibendrinti moteriškumo simboliai.

2004 m. Rimantas Dichavičius sudarė, parengė spaudai, apipavidalino ir išleido Baltijos šalių dailininkų kūrybos almanachą „Baltic Art“. Tai unikalus, Europoje neturintis analogų tokios apimties šiuolaikiškas, modernus meno leidinys, sulaukęs pripažinimo, pristatytas tarptautinėse knygų mugėse. Autorius buvo numatęs šio almanacho tąsą – parodyti mus supančiam pasauliui aukščiausius Lietuvos meno pasiekimus, o iš mūsų kaimynų perimti visa, kas reikšmingiausio jų kūryboje.

Rimantas Orvidų sodyboje 1969 m.

Dailininkas intensyviai dirba toliau, viešojoje erdvėje pasirodo fotoalbumai-kalendoriai TALENTU ir ŠIRDIMI, M. K. ČIURLIONIS ir ŠIANDIENA (1997–2003 m.). Tai didelio formato ir puikios poligrafijos leidiniai apie žymiausius visų profesijų Lietuvos dailininkus. Autorius pagerbė ir parodė daugiau kaip šimtą dailininkų ir jų kūrybą. Mūsų meniniame gyvenime labai reikšmingomis tapo monografijos apie dailininkų kūrybą: ŠARŪNAS SAUKA (2001 m.), ANTANAS KMIELIAUSKAS – tapyba, grafika, skulptūra, freska (2001, 2003 m.), aukštai įvertintos tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje.

2012 m. knygynuose pasirodė R. Dichavičiaus paruoštas ir išleistas fundamentalus darbas – meno kūrinių albumas LAISVĖS PAŽENKLINTI. Dailininkai atkurtai lietuvos valstybei (pirmasis tomas); 2013 m. – antrasis tomas, 2016 m. – trečiasis tomas. Tai 400 puslapių, apie 5000 iliustracijų, didelio formato, puikios poligrafijos leidiniai, pasakojantys apie mūsų valstybės menininkus, kūrusius naujai atkurtos Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis.

Trys albumai, skirti Lietuvos dailininkų kūrybai, paženklinusiai mūsų tautos Sąjūdžio dienas, Valstybės atkūrimą ir jos įtvirtinimą pasaulio Erdvėje 214 autorių, 1240 puslapių, per 5000 visų dailės žanrų kūrinių. Išleista 2012-2016 metais.

Aukščiausios klasės Dailės leidinys, kada nors Lietuvos istorijoje išleistas – ne tik medžiagos parinkimo, bet ir geriausios šiandien pasaulyje įmanomos spaudos kokybės prasme. Šis trijų tomų 1240 psl. leidinys, aprėpiantis 5000-čius 214 Lietuvos dailinikų kūrinių galimai neturi atitikmenų net Europos, jei ir ne viso pasaulio leidyboje: Dailėtyros pasaulyje nebuvo iki Rimanto Dichavičiaus pasižiūrėta į Dailę valstybingumo požiūriu. Tai žvilgsnis į savo Valstybės vietą tautos gyvenanime suvokiančių kūrėjų darbų visumą.

Menininkas iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip 300 įvairių leidinių, per 30 albumų. Rimanto Dichavičiaus darbai: LIETUVOS ISTORIJA GIEDRIAUS KAZIMIERĖNO TAPYBOJE; ŽALGIRIS (G. KAZIMIERĖNAS), PRAGARO GIESMĖS (G. KAZIMIERĖNAS), Gytis Vaitkūnas LIETUVOS ESTETIKOS ISTORIJA; baltarusių dailininko J. Jakovenko grafikos darbų albumas LINEA MAGICA; Juozas Bertulis BAŽNYTINĖ MUZIKA – išeivijos kompozitoriaus kūrybos palikimas; BALTIJOS GINTARAS – albumas-kalendorius; LAISVĖS ŠVIESA – fotoalbumas, skirtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos
15-os metų veiklai (2012 m.), brolio Jono Dikavičiaus prisiminimų knyga PO NERAMIOS NAKTIES (2022 m.), DICHAVIČIŲ, GRUZDŽIŲ, SEMENAVIČIŲ GIMINĖS ISTORIJA (2023 m.).

R. Dichavičius surengė 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 50-yje grupinių parodų Baltijos šalyse, Italijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, JAV, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Islandijoje ir kitur. Rimanto darbai, pasižymintys aukštu estetiniu lygiu ir harmonija, apkeliavo daugelį pasaulio šalių, o jo menines kolekcijas įsigijo Lietuvos ir užsienio šalių muziejai, kultūros centrai ir privatūs kolekcininkai.

Už E. Laucevičiaus knygos KNYGŲ ĮRIŠIMAI LIETUVOJE XV-XVIII a., dalyvavusios parodoje Italijoje (1976 m.), meninį apipavidalinimą V. R. Dichavičius apdovanotas aukso medaliu. Menininko kūryba daug kartų premijuota įvairiose parodose.

Už aukštą darbų meninį lygį ir profesionalumą bei aktyvią visuomeninę veiklą V. R. Dichavičiui įteikti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2007 m.), Estijos Baltosios žvaigždės ordinas (2004 m.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos aukščiausias apdovanojimas – Vilties žvaigždė (2012 m.) ir Lietuvos matematikų draugijos Zigmo Žemaičio medalis (2009 m.).

Galima tvirtai pasakyti, kad R.Dichavičiaus kūrybos esmė – estetika ir harmonija. Tai jautrios sielos žmogus, neslepiantis jaudulio, kai rankose laiko ekspedicijų po tremties vietas dalyvio Gintauto Aleknos padovanotas fotografijas su įamžintu artimųjų kapu Sibire. „Tai dar vienas stebuklas, neįkainojama dovana. Apie tai romaną gali rašyti. Taiga… taiga… Visi mirė… Aš per stebuklą likau gyvas…“. Senojo Tukačiovo kapinėse dar yra keliolika lietuviškų kapelių. Kapinių viduryje stovi Rimanto Dichavičiaus pastatytas paminklas, kurį jis skyrė savo tėvams ir seneliui. Menininko darbuose atsispindi praeinamumo, trapumo, laikinumo motyvas, kuris neabejotinai susiformavo dar tremtyje, ne kartą kovojant su mirtimi. Kaip ir istoriškai svarbūs užrašyti tremtinių ir GUL-ago kalinių atsiminimai, pastatyti paminklai, – Rimanto Dichavičiaus kūryba raiškiai papildo mūsų laiko ženklus.